Didžiuliai palikimai rodo, kad žmonės pasitiki Lietuvių Fondu
51-ojo Lietuvių Fondo suvažiavimo metu, vykusio 2014 m. gegužės 3 d. Pasaulio lietuvių centre, buvo pranešta, kad LF gavo didelius palikimus. Norėdami plačiau sužinoti apie šiuos palikimus ir apie tolesnę LF veiklą, pasibaigus suvažiavimui, pakalbinome LF tarybos pirmininką Marių Kasniūną.
– Neseniai įvykusiame metiniame LF suvažiavime buvo paskelbta žinia apie gautą didelį palikimą. Gal galite trumpai apie tai papasakoti?
– Š. m. metų kovo 3 d. miręs Juozas Vilcha (Joseph Vilcha) paliko palikimą. Lietuvių Fondui buvo pranešta, kad testamente įrašytas ir Lietuvių Fondas ir kad jam atiteks, likusi po visų išdalinimų, J. Vichos palikimo dalis. Tik vėliau sužinojome, kad, visą gyvenimą sunkiai dirbęs a. a. J. Vilcha, savo pinigus buvo gerai investavęs. To dėka jo palikimo dalis, tekusi LF, tikrai didelė – 15,5 mln. dolerių. Tai – didžiausias palikimas, kokį kada nors yra gavęs Lietuvių Fondas.
– Kaip Jūs pasitikote šią žinią?
– Pirmiausia mums visiems tai buvo labai didelė staigmena, nes anksčiau apie šį palikimą mes nieko nebuvome girdėję. Tiesa, pažinojome J. Vilchą. Jis daug metų kalbėdavosi su LF tarybos ir valdybos nariais, domėjosi Fondo veikla, atidžiai ją stebėjo, dalyvaudavo mūsų pokyliuose, renginiuose. Džiugu, kad žmogus taip pasitikėjo Fondu, kad patikėjo, jog LF atsakingai elgsis su jo sunkiai uždirbtais pinigais. Palikdamas tokią didelę suma jis buvo įsitikinęs, kad tie pinigai padės išlaikyti lietuvybę, padės remti lietuvišką švietimą, kultūrą dar daug daug metų.
– Žinome, kad J. Vilcha niekada nebuvo LF narys. Kodėl palikimą jis paliko būtent Lietuvių Fondui?
– Dabar sunku pasakyti. Galime tik galvoti, kad pinigus Lietuvių Fondui jis paliko būtent todėl, kad per ilgus stebėjimo, domėjimosi metus įsitikino, jog LF veikla yra skaidri, matė kaip ir kam Fondas skirstė pinigus. Jis puikiai žinojo mūsų organizacijos struktūrą, žinojo, kad yra Pelno skirstymo komitetas, kad LF rimtai atsižvelgia į visus prašymas. Žinojo jis ir tai, jog remiami ne tik įvairūs projektai, bet ir skiriamos stipendijos studentams.
Reikia manyti, kad jis buvo įsitikinęs, jog Lietuvių Fondas ir ateityje dirbs atsakingai ir skaidriai, kad ir toliau rems JAV Lietuvių Bendruomenės projektus, Dainų bei Šokių šventes, rūpinsis lietuviška kultūra ir švietimu, skirs lėšų įvairiausioms stovykloms. Manau, kad ilgas mūsų veiklos stebėjimas jam leido įsitikinti, kad LF tikrai sąžiningai prižiūrės jo pinigus, ir tie pinigai dar daug metų pasitarnaus kilniems tikslams.
– Ar Juozas Vilcha paliko konkrečius nurodymus, kaip turi būti naudojami jo pinigai?
– Jo testamente konkrečiai parašyta, kad Lietuvių Fonde turi būti įsteigtas specialus Joseph Vilcha vardo fondas, kuris teiktų finansinę paramą lietuviško paveldo, lietuvių kalbos ir lietuviškos kultūros išsaugojimui Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tą jo valią mes ir vykdysime.
– Suvažiavimo metu išgirdome, kad LF neseniai gavo dar vieną didelį palikimą?
– Taip. Tai Kazio ir Genovaitės Trečiokų šeimos palikimas. Genovaitė Trečiokienė buvo paskutinė šios šeimos palikuonė ir savo testamente, panašiai kaip ir a. a. J. Vilcha, įrašė, kad po visų išmokėjimų, likusią sumą skiria Lietuvių Fondui. Kaip šiuo metu žinome iš advokatų, Lietuvių Fondas turėtų gauti apie 2,7 mln. dol. Tie pinigai į LF sąskaitą turėtų įplaukti per artimiausius kelis mėnesius. Šiame palikime Lietuvių Fondo teisės nėra griežtai ribojamos.
– Tai dabar, Fondui praturtėjus, dar dosniau dalinsite pinigus?
– LF turi įstatus, pagal juos ir dirbsime. Mes privalome saugoti, auginti kapitalą. Ir šių dviejų palikimų pinigus, kaip ir kitų įplaukų, nepradėsime iškart dalinti, o, kaip ir įrašyta mūsų įstatuose, projektus remsime ir stipendijas skirsime ne iš kapitalo, o iš gaunamų palūkanų. Mes turime ne pulti dalinti pinigus, bet dirbti pagal įstatus, kaupti kapitalą. Per daugelį metų nusistovėjo LF struktūra, mes turime Pelnos skirstymo komitetą, kuris labai atsakingai svarsto visus gautus prašymus. Ir jei šis komitetas nustato, kad reikia paremti vieną ar kitą projektą, tos ar kitos organizacijos veiklą, tai parama ir yra skiriama.
Žinoma, atsiras daugiau darbo. Gavus šitokius palikimus, pasikeis investavimų galimybės ir jų skaičius. Finansų komitetas turės gerai apgalvoti, pasitarti su finansiniais patarėjais, kaip geriausia tuos pinigus investuoti. LF iždininkas ir buhalteris turės peržiūrėti, kaip pasikeis mūsų sąmata. Žinoma, bus daugiau darbo ir Pelno skirstymo komitetui.
Kas be ko, džiaugiamės tokiais dideliais palikimais, tačiau mums labai svarbus kiekvienas fondelis, kiekvienas aukotojas. Todėl, visiems susėdus, reikės labai atsakingai apgalvoti, apskaičiuoti, kaip tikslingai panaudoti visus LF aukotus pinigus. Norime dirbti taip, kad ir toliau žmonių pasitikėjimas mumis neišblėstų, o tik augtų.
– Ar nepradės žmonės galvoti, kad Fondui gavus tokius didelius palikimus, nebeverta jam aukoti?
– Mumas svarbus kiekvienas narys – LF reikia narių, ne tik pinigų. Lietuvių Fondo augimui ribų nėra, mes nuoširdžiai tikime, kad Fondas gyvuos dar ilgus metus. Mums reikia narių, kurie gali balsuoti. Ne kas kitas, o LF nariai į organizacijos direktorių tarybą turi išrinkti žmones, kuriais būtų galima pasitikėti. Žinoma, turėdami daugiau pinigų, mes galėsime daugiau padėti paramos prašantiems, bet tuo pačiu mes norime, kad mūsų šūkis ,,Iš kartos į kartą” nebūtų vien šūkiu, tai – žiūrėjimas į ateitį, todėl ir naujų narių mes visada ieškome.
Ar žmogus paaukojo 100, ar 1,000, ar 10,000 dolerių – kiekvienas narys mums yra brangus. Nepriklausomai nuo paaukotos sumos kiekvieną LF narį vertiname vienodai. Todėl atsakingai sakau – mums ypatingai svarbu turėti kuo daugiau narių.
– Ar teko kalbėtis su dr. Antanu Razma, Sr. – vienu iš LF įkūrėju. Kaip jis sureagavo, išgirdęs apie tokius didelius palikimus?
– Taip, teko su juo susėsti ir pasikalbėti. Jis nuoširdžiai džiaugėsi ne tik palikimais, bet ir LF darbais. ,,Tik pagalvok, prieš 50 metų mūsų svajonė buvo surinkti vieną milijoną dolerių. O kaip mes džiaugėmės tada, kai tas pirmas milijonas buvo surinktas!” – sakė man dr. A. Razma.
Kartu pasidžiaugėme, kad nuo pat įsteigimo Fondas visą laiką augo. Tai rodo, kad žmonės supranta, kaip svarbu tokią organizaciją turėti ir kiek daug galima padaryti visiems kartu. Nuo pirmos svajonės apie vieną milijoną, Fondo kapitalas išaugo ir šiuo metu siekia per 35 milijonus! Smagu, kad kai kurie šią organizaciją įkūrę žmonės dar sulaukė dienos, kai gali pasidžiaugti dideliais laimėjimais.
Taip, tie, kurie stovėjo prie LF vairo nuo pat pradžios, yra nustebę ir labai laimingi, kad jų darbas štai jau 52 metus ne tik tęsiamas. Užaugo jau kelios kartos, o LF gyvuoja, jo veikla nenutrūksta.
– O kaip Jūs atėjote į Lietuvių Fondą?
– Apie LF žinojau seniai, nes mano tėvas Vytautas Kasniūnas dirbo visuomeninį darbą. Su juo teko lankytis įvairiuose renginiuose, suvažiavimuose. O apčiuopiamą LF svarbą pamačiau būdamas Montessori mokyklėlės ,,Žiburėlis” tėvų komiteto pirmininku. Norėdami padėti mokyklai geriau įsikurti, bandėme prašyti aukų iš tėvelių, tačiau didžiausią paramą mokyklai suteikė Lietuvių Fondas. Mano vaikams pradėjus mokytis Maironio lituanistinėje mokykloje, teko eiti šios mokyklos tėvų komiteto pirmininko pareigas, rūpintis mokyklos gerbūviu. Čia ir vėl nemažai padėjo LF. Tada ir ėmiau suprasti, kokia svarbi ši organizacija.
Vaikams užaugus, kilo noras savo darbais daugiau prisidėti prie šios organizacijos veiklos. Būdamas LF nariu, tapau Kontrolės komisijos nariu. Po kelių metų darbo patekau į LF tarybą, dirbau valdyboje. Matau, kad ši organizacija kasmet vis svarbesnė, kad ji turi augti, didėti, ir kad mes visi turime prisidėti prie šio darbo.
Visi, dirbantys LF, esame savanoriai. Malonu, kad dirbama ne dėl pinigų, bet iš širdies, malonu, kad visiems rūpi lietuviška ateitis.
– Atrodo, kad vis daugiau apie LF sužino ir Lietuva?
– Taip. Pernykštė mūsų kelionė į Lietuvą parodė, kad toks susidomėjimas tikrai yra. Viena, buvo smagu, kad galėjome papasakoti, ką išeivija nuveikė per 50 metų, kaip svečioje šalyje mums sekėsi išlaikyti lituanistines mokyklas, lietuvišką kultūrą. Buvo įdomu matyti, kaip žmonės nustebdavo, išgirdę, kaip sunkiai lietuviai išeiviai dirbo. Tų sunkiai uždirbtų pinigų reikėjo daug kam, tačiau išeivija suprato, kad Lietuvių Fondas yra reikalingas ir aukojo jam.
Papasakojome, kad LF per savo veiklos metus įvairiems projektams ir stipendijoms jau yra išdalinęs 17 mln. dol. Manau, kad šitie susitikimai daug kam atvėrė akis, žmonės pamatė, kas iš tikrųjų darosi už Lietuvos sienų.
Antra, šiuo metu LF dirba ne tik JAV, tęsiame savo darbą ir Lietuvoje. Čia gyvena mūsų valdybos narys Leonas Narbutis, kuris mums daug padeda.
Susitikimų metu užsimezgė daug pažinčių, kurių dėka informaciją apie LF veiklą galime plačiau skleisti ne tik Lietuvoje, bet ir tarp kitose šalyse gyvenačių lietuvių.
– Ko norėtumėte palinkėti esamiems ir būsimiems LF nariams?
– Palinkėjimai svarbu. Tačiau, manau, pirmiausia turėtume nuoširdžiai padėkoti visiems LF nariams. Pasikartosiu – visiems! Nesvarbu, kiek jie Fondui aukojo.
Žinoma, nuoširdus ačiū ir tiems, kurie sumanė įkurti tokį Fondą, kurie numatė tokio jo svarbą ir reikalingumą, aukojo pinigus, žinodami, kad šis padės išlaikyti lietuvybę.
Naudodamasis proga kviečiu visus tapti šios svarbios organizacijos – Lietuvių Fondo – nariais.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbino Laima Apanavičienė
