Rudolfas Budginas: koncertuoti man be galo patinka

 Pianistas, mokslų daktaras, Santa Rosa Junior College dėstytojas R. Budginas puikiai žinomas tiek Europos šalių, tiek  amerikiečiams muzikos mylėtojams, tačiau nesuklysiu pasakius, kad mes, lietuviai, negalime pasigirti gerai jį ir jo kūrybą žinantys. Reikia padėkoti LF už puikią galimybę susipažinti su šiuo įdomiu menininku.

Nuotr. Rudolfas Budginas

– Kokie keliai  prieš beveik 2 dešimtmečius atvedė daug žadantį jaunąjį lietuvį pianistą  į JAV?

– Buvau vienas pirmųjų, po Lietuvos nepriklausomybės   atkūrimo išvažiavęs mokytis į užsienį. Man labai pasisekė, nes gavau stipendiją studijuoti viename žinomiausių JAV universitetų –  University of Southern California, Los Angeles. Tad, nieko negalvodamas, susikroviau daiktus ir išlėkiau.

– Klasikinės muzikos atlikėjas, pianistas-virtuozas, skynęs laurus ne viename žinomame konkurse, vieną dieną nutaria, kad klasikinės muzikos standartai jam per ankšti. Šiomis dienomis pianistą Rudolfą Budginą amerikiečių žiūrovas pasitinka kaip roko žvaigždę. Kaip ir kada gimė Jūsų dabartinės veiklos sumanymas?

– Sumanymas brendo gana ilgą laiką. Apie tai galvojau dar būdamas studentu. Baigiantis studijoms pajutau, kad senosios klasikinės tradicijos manęs toli nenuves, nes gryna klasika vis mažiau domimasi. Koncertinės agentūros ieško visapusiškų artistų, kurie atgaivintų koncertų sales. Aš pradėjau plėsti savo muzikinį akiratį popmuzikos srityse (džiazo, roko, hip hop, elektroninės). Koncerto metu norėjosi bendrauti su klausytojais. Mano tikslas buvo kiekvieną klausytoją įtraukti į koncertą, sukurti naują koncerto formą. Taigi, teko keistis ir pačiam, į būsimą karjerą reikėjo pažiūrėti iš kitos – verslo –  pusės. Dirbant pamažu atėjo sėkmė. Manimi susidomėjo didžiulė JAV koncertinė įstaiga ir vieneriems metams pasiūlė koncertinę kelionę po 32 šalies valstijas ir 82 miestus. Po šių koncertų aš taip ir nebegrįžau prie senųjų tradicijų. Atvirkščiai, dar daugiau ėmiau ieškoti naujovių, jas plėtoti.

– Esate plungiečių muzikų Stasės ir Povilo Budginų sūnus, tad nieko keisto, kad pasukote tėvų pramintu keliu. Tačiau scenoje Jūs – ne tik muzikantas. Koncertų metu įterpiate smagias istorijas, vaizdžiai pasakojate apie atliekamų kompozitorių kūrybą, pateikiate savo požiūrį į klasiką. Klausytojus žavi jūsų humoras. Iš kur ši dovana? Ar tie scenos pasakojimai gimsta spontaniškai, ar kiekvienam koncertui juos ruošiate specialiai?

– Visų pirma man, kaip ir mano tėvukui, labai patinka bendrauti su žmonėmis. Jis visą gyvenimą visus žavi savo vidine laisve ir humoru, gal todėl ir man gana lengvai sekasi bendrauti. Tačiau, kad taptum tikru profesionalu, reikėjo daug dirbti, turėjau išmokti suvaldyti savo blogas nuotaikais ir nuovargį. Būdamas scenoje turiu vienintelį tikslą – suteikti klausytojui malonumą, pateikti žinių apie klasikinę muziką, istoriją. Visa tai darau lengva forma ir humoru. Kadangi esu labai spontaniškas, tai daug tų istorijų netikėtai gimsta ir pačioje scenoje. Tačiau tai nereiškia, kad einu į sceną nepasiruošęs. Ruošdamasis koncertui numatau ir įprastinius veiksmus, tačiau jais naudojuosi tik ,,avariniu“ atveju.

– Tinklalapyje www.rudolfpiano.com skaičiau gražius atsiliepimus apie Jūsų atlikimą. Ar visi koncertai praeina su pasisekimu? Ar nebūna taip, kad klasikinės muzikos mėgėjas jus keiksnoja: ,,Kokias čia nesąmones tas Budginas išdarinėja?”

-Tiesą pasakius, nesu turėjęs nepasisekusio koncerto. Koncerto metu visą laiką stebiu žiūrovus ir darau viską, kad jie aktyviai įsitrauktų į koncerto veiksmą. Jei reikės, tai ir ant galvos atsistosiu (juokiasi).

Na, o jei kas keiksnoja, reiškia, kad atėjo ne į tą koncertą. Reklamuodami mano pasirodymą, visada skelbiame: ,,Netradicinė klasika“.

– Ne paslaptis, kad Amerikoje rasti savo nišą (ypač meno pasaulyje) nėra lengva. Kokios savybės būtinos, norint šioje šalyje pagauti ,,laimės paukštį“?

– Sutinku, kad nėra lengva, bet manau, kad Amerika yra to šalis, kurioje yra lengviau surasti savo nišą, nei kitose pasaulio šalyse. JAV – didelė ir jauna valstybė. Joje gali būti anonimu, gali leisti sau būti tuo, kuo esi iš tikrųjų. Ši šalis neturi tūkstantmečių tradicijų, kurios verčia jų laikytis ir kartais stabdo pažangesnį mąstymą.

O kad sugautum ,,laimės paukštį“, reikia būti tam pasiruošus. Ne paslaptis, kad reikia būti ten, kur tokie paukščiai skraido (juokiasi). Bet turbūt svarbiausia –  turėti pasiruošus daug ,,įrankių”, kad tam ,,paukščiui“ nusileidus žemyn, galėtum jį sugriebti.

– Klausantis Jūsų koncerto, kartais nebeaišku, kur prasideda ir kur baigiasi klasika, rokas, džiazas. Dažnai scenoje su Jumis improvizuoja ir gitaristai, ir būgnininkai. Kada Jums šovė į galvą mintis į koncertus pasikviesti  roko, džiazo atlikėjus ir kaip Jūs surandate vieni kitus?

– Dar dirbdamas savo pirmąjame darbą koledže sutikau daug bendradarbių – džiazo muzikantų. Truputį ,,apšilęs”, įsidrąsinau keletą jų pakviesti pagroti mano koncerte. Koncertas turėjo pašėlusį pasisekimą ir pritraukė daug įvairiausių klausytojų – tiek džiazo, tiek klasikinės muzikos mylėtojų. Tapo aišku, kad atsirado kažkas naujo, dar nežinomo, neišbandyto. Mačiau, kad žiūrovams ir klausytojams  tai patinka.

– Ar pianistės Mūzos Rubackytės auklėtinis nesijaučia išduodantis „rimtosios” muzikos atlikėjo profesijos savo koncertus sąmoningai paversdamas nuotaikingais pasirodymais?

– Geras klausimas. Jis tarsi gyvas įrodymas, kaip mums, lietuviams, yra brangios tradicijos (aš tą pastoviai girdžiu iš savo mamos). Visiškai su juo sutinku, bet man svarbiau yra neišduoti SAVĘS ir visą save atiduoti darbui, kurį dirbu iš visos širdies, nuotaikingai ir su meile.

– Savo netradicine klasikinių kūrinių interpretacija ir virtuozišku atlikimu žavite klausytojus visame pasaulyje. Praėjusiais metais lankėtės Lietuvoje ir ten surengėte ne vieną koncertą. Kaip Jus pasitiko Lietuvos žiūrovas?

– Fantastiškai! Buvau labai maloniai nustebintas. Visi bilietai į koncertus, įskaitant ir į koncertą Lietuvos filharmonijoje, buvo išparduoti. Muzikos mylėtojai reagavo labai audringai. Plungėje norinčių patekti į mūsų koncertą buvo triskart daugiau, nei galėjo sutalpinti salė. Įsitikinau, kad Lietuva turi naujus XXI amžiaus klausytojus, kuriems reikia naujų vėjų, energijos.

– Į Lietuvą važiavote ne vienas. Kartu su Jumis vyko ir Justin Pecot (gitara), Keegan Hershman (bosinė gitara) ir  Wyatt Lund (mušamieji). Kaip Jums pavyko ,,suvilioti“ šia kelione amerikiečius? Kokį įspūdį jiems padarė Lietuva ir jos klausytojas?

– Kelionė buvo labai gerai suorganizuota. Muzikantų vilioti daug nereikėjo. Jiems Lietuva labai patiko, o ir pasitiko juos svetingai, dėmesingai ir su tostais.

– Dirbate muzikos dėstytoju, dirigentu. Ar šios veiklos Jums įdomios, ar netrukdo koncertinei veiklai?

– Nepasakyčiau, kad tos veiklos trukdo koncertams, nes koncertuoti man be galo patinka. Prieš metus gavau labai įdomų darbą netoli San Francisco įsikūrusiame viename geriausių Kalifornijoje Santa Rosa Junior College. Esu fortepijono dėstytojas ir skaitmeninio garso (Digital Audio) koordinatorius. Daug laiko skiriu jaunuosiems pianistams mokydamas juos naujoviškai.

Kita mano darbo sritis – garso įrašų ir elektronines muzikos kūrimas. Kadangi daug dirbu su naujausia technologija, pastoviai tenka ,,augti“ pačiam, domėtis ir žinoti, kas dedasi muzikiniame pasaulyje.

Šiuo metu koncertuoju mažiau, bet galiu pasakyti, kad koncertai tapo įdomesni. Štai spalio 19 d. Santa Rosa Junior College vyks didžulis muzikos renginys ,,PianoOnTheEdge“. Jame dalyvaus orkestras, choras, roko grupė, kompiuteristai, o fortepijonu grosiu aš. Pats esu šio koncerto aranžuotojas, orkestruotojas ir programuotojas. Visas koncertas paremtas klasikine muzika. Manau, bus be galo įdomu. Tai pirmas tokio didžio renginys per visą mano karjerą.

– Koncertinė veikla reikalauja daug dvasinių ir fizinių jėgų. Kaip ilsitės, ar turite kokių pomėgių?

– Taip, turiu. Vienas jų – kurti naujus projektus, kitas – važinėti motociklu.

– Ar užtenka laiko šeimai?

– Teoriškai ne, praktiškai – mes jo surandame. Mano žmona ir mano mergytės – Sofia (3.5 metukų) ir Nicolette (1.5 metukų) – mane labai palaiko. Žinoma, reikia būti labai organizuotam. Sportinis motociklas padeda greičiau atlikti visus reikalus (garsiai juokiasi).

– Čikagoje esate ne dažnas svečias. Šį kartą Lietuvių Fondo kvietimu koncertuosite išskirtinai lietuviams. Kokią programą išgirsime?

– Galiu pasakyti tik tiek, kad tai bus labai nuotaikinga, žinoma klasika. Nuobodžiauti nebus kada.

– Dėkoju Rudolfui už pokalbį.

 

Kalbino Laima Apanavičienė